Panašūs įrašai

Mano varpelis nepraras svorio

Jūsų el.

Nuorodos kopijavimas

Prieš jiems išvažiuojant, lordas Benediktas kažką kalbėjo su kapitonu Retedliu, kuris visada viską pastebinčiai Alisai pasirodė nepaprastai nustebęs. Džeimsas Retedlis nieko neklausinėjo, bet Alisa sugavo jo įdėmų žvilgsnį, mestą iš pradžių į Henrį, o po to ir į ją pačią. Jai netgi pasirodė, kad atsisveikindamas ir bučiuodamas jos ranką kapitonas ypatingai nuoširdžiai pasižiūrėjo į ją mano varpelis nepraras svorio ne mažiau nuoširdžiai, net karštai, apkabino Henrį, kas — su kapitono savitvarda — jai taip pat pasirodė neįprasta.

Pakėlęs savo dvasią aukštyn, ją išvalęs, jis įgauna naujų jėgų atsargą perduoti savo gerumą sutiktiems žmonėms. Kiekvienas iš mūsų šiame tyliame, harmoningame kampelyje sustiprino savo savitvardą, naujai pažvelgė į savo klaidas ir suprato, kiek daug jėgų ankstesnėje dvasios aklavietėje jis išeikvojo baimei, abejonėms, skausmui ir ašaroms, užuot iš karto ištiesęs pasauliui iš savęs, iš savo širdies — kaip tiltą į pergalę — naujai dienai šviesos, ramybės ir meilės giją.

Negalima nieko pasiekti, neparuošus savo dvasios ir atitinkamai jai viso organizmo esminiam ˛ingsniui: priimk visas savo aplinkybes, kurias tau neša auštanti diena, laimindamas jas. Tam, kad visas žmogus galėtų suskambėti kaip kuriančios visatos dalelė, jis turi pasijusti esąs harmoninga visuma ne atskiromis akimirkomis, o į jo sąmonę turi giliai prasiskverbti žinojimas ir patirtis, kad visa mano varpelis nepraras svorio kūryba gali pažengti ir patraukti jį patį kartu su visatos kūryba pirmyn tik tada, kai jis — harmoninga visuma.

kaip mesti svorį laikotarpiais pašalinti riebalus iš sėdmenų

Kelias į šį aukščiausią visos visatos savyje ir savęs joje žinojimą eina tik per pačią paprasčiausią kasdienybę, per darbą joje. Džiaugsmingai triūsdamas prie savo tobulėjimo, savitvardos, mano varpelis nepraras svorio žmogus sprendžia ne tik savo uždavinį, bet atriša ar užriša, pagerina ar pablogina ištiso žmonių rato gyvenimus, nors dažniausiai jis nemato ir net nesuvokia visos tos jo iš savęs į dieną išlietų jėgų svarbos.

Kiekvienas iš jūsų jau seniai suprato, koks nusikaltimas svaidyti į pasaulį iš savęs išsiveržiančias maišto aistras ir ašarų kartėlį.

Kiekvienas iš jūsų suprato, kad vienijimosi su žmonėmis čia ir dabar būdas — tai ne vien asmeninė jo paties tobulėjimo problema. Tai visą gyvenimą kurianti jėga, nesnaudžianti vienoje vietoje, kaip pelkių vanduo, bet skriejanti į visą visatą, sutrikdydama ar ramindama viso pasaulio gyvenimą. Kai ateina tai, ką žmonės vadina nelaime, reikia tvirtai laikyti amžinybės vėliavą rankoje ir atminti, kad visos neteisybės, kuriomis skundžiamasi, viso labo tėra tik paties žmogaus dvasios atspindys.

Jeigu mano varpelis nepraras svorio nesugebėsi mylėdamas nugalėti iškilusią kliūtį, jeigu ją vertinsi ne kaip savo paties kelio dalį, o kaip kitų žmonių reikalą, tavo nuomone, tokių blogų žmonių, kad apie jų veiklą reikia galvoti kaip apie išorinį tavo laimės griovimą — laimės, kurią taip pat supranti savaip, norėdamas, kad nei tavęs, nei tavo artimųjų netrikdytų, ir nesuvoki savyje aukštesnių jėgų ramiai kovai — tai tavo gyvenimo dienos prarastos.

Ir vėl nežinia kada ir nežinia kur reikės viską pradėti iš naujo. Visa grupė susirinkusių apie Florentietį žmonių klausėsi jo visiškai nuščiuvę; bet kiek šviesėjo Nikolajaus ir Nal, Amedėjaus ir Alisos veidai, tiek liūdo Sandros ir Henrio.

Atrodė, kiekvienas nuostabaus, gerumo kupino balso žodis skverbėsi į jų širdis atverdamas liūdnus, iki šiol ne taip suprastos ir įsisavintos išminties puslapius. Florentiečio žvilgsnis, kai jis žvelgė į jį supusius jaunus žmones, buvo taip pat kupinas užuojautos ir meilės, tad visi nejučiomis, prieš savo valią slinkosi vis arčiau jo ir pagaliau atsidūrė visai šalia, tarsi norėdami sugerti į save jo meilės jėgą. Kiekvienu tokiu mazgu naudojasi visi nematomi pagalbininkai, kurdami naują kanalą, naują dvasinio ryšio giją ir jungdami matomą ir apčiuopiamą žemės veiklą su nematoma ir neapčiuopiama dangaus veikla.

Mitai apie medinius žaislus: sunkūs, brangūs, senamadiški. O iš tiesų? - Mamos Žurnalas

Nėra atitrūkusio, liūdno, užteršto žemės gyvenimo be Amžinybės ir ne Amžinybėje. Tėra vienas didis Gyvenimas, kur dviejų pasaulių veikla išsilieja per pačias įvairiausias laikinas formas; bet gyvenimas nesustoja nuo to, kad formos keičiasi ir sensta.

Kuo tokioje puokštėje daugiau skirtingų gėlių, tuo puokštė bus gražesnė. Drąsiai derinkite ramunes, varpelius, rugiagėles, neužmirštuoles, šiurpinius gvazdikus, vėdrynus ir kitokias spalvingas bei žydinčias gėles.

Žinojimas padaro žmogų laimingą ne tik todėl, kad jis pats surado šviesą, bet ir todėl, kad šviesa jame pramina takelį sutiktam žmogui.

Kad ir kokia maža bebūtų Šviesa žmoguje, vieną kartą įsižiebusi ji niekada neleis jam visiems laikams panirti į liūdesį ir melancholiją. Liūdėti gali tik tas, kuris neturi vientisos ištikimybės, kurio supratimai svyruoja ir kurio širdį drasko neviltis. Jeigu motina prarado vienintelę dukrą, vienintelį savo turtą, ir nebegali daugiau gyventi, nes širdis liepsnoja sielvarto fakelu, išdegindama kraują — ši motina į naują, jai nematomą dukros gyvenimą neįneš nei laimės, nei palengvinimo.

Ji nežino, kad gyvenant mano varpelis nepraras svorio reikia suvokti, jog stovi ne ties žemės, o ties amžinybės riba. Ta motina, kuri žino bei suvokia save ir kiekvieną tik kaip Amžinybės formą, sugebės nugalėti asmeninį skausmą ir visa širdies narsa siųs dukrai savo meilės pagalbą šypsena, o ne ašara ir aimana, kurios naujai dukros formai teiktų kartėlį.

T. Harv Eker Turtingas ir vargšas: du mąstymo tipai

Su mylimųjų mirtimi nesibaigia mūsų pareigos jiems; ir pirmoji pareiga — užmiršti save ir galvoti apie juos. Galvoti ir atminti: jeigu mes verkiame ir dejuojame, mes ant jų naujos, gležnos formos užverčiame nepakeliamą svorį, nuo kurio jie linksta ir gali net žūti. Tuo tarpu mes prie savo dorybingumo linkę priskirti širdingą mano varpelis nepraras svorio apraudojimą, o tikroji, jiems padedanti meilė — tai narsa, kūrybinė širdies jėga, gyvenant dviejuose pasauliuose, o ne liūdesys praradus vien žemiškus įpročius.

Ugdydami savo savitvardą, savidrausmę, mes padedame ne tik gyviesiems, bet ir tiems, kuriuos vadiname mirusiais ir kurie iš tikrųjų yra kur kas gyvesni už mus, įsikūnijusius materialioje formoje. Baigęs kalbėti Florentietis priglaudė prie savęs Sandrą ir Henrį ir, maloniai linktelėjęs likusiems, nusivedė abu jaunuolius į parką pjaustyti nudžiūvusių šakų.

mano varpelis nepraras svorio

Kankinantys apmąstymai privertė Sandrą paklausti savo didį draugą: — Aš gerai supratau savo klaidas. Man jau atrodo neįmanoma dar kartą pasirodyti silpnesniam už moterį, bet nejaugi savo ašaromis ir liūdesiu aš trukdžiau pastoriui jo naujame gyvenime, trukdžiau savo draugui, kuriam už tiek daug ką turiu būti dėkingas?

Kadangi tavo ryšys su pastoriumi buvo dvasinis, egzistuojantis abiejuose pasauliuose, išeidamas iš žemės jis išsinešė šį ryšį. Bet koks harmonijos tavyje sutrikimas, kurio priežastis buvo liūdesys dėl jo išėjimo, gėlė jį arba apipildavo jį tavo liūdnų minčių srautais. Iš visų jėgų stenkis išsiugdyti visišką savitvardą, kad aš galėčiau tave palikti čia atvykstančio Anandos globai.

O tu, Sandra, primeni druskos stulpu virtusią Loto žmoną.

Imk pjūklą, įdėmiai apžiūrėk šakas ir grąžink į normalią padėtį visus savo impulsus. Mokykis stebėti viso savo organizmo darbą, neleisdamas veltui nė vienos prabėgančios gyvenimo akimirkos. Eikime, Henri, prie to aukšto, seno ąžuolo. Ten mums abiem užteks darbo ir mes padėsime jam susigrąžinti jaunystę, nusimetant senos sielos likučius.

Dirbdamas prie seno ąžuolo ir apsimesdamas, kad visai nepastebi, kaip Henris stengiasi nemačiomis braukti vieną po kitos riedančias neprašytas ašaras, Florentietis švelniai kalbėjo jaunuoliui: — Anandos atvykimas neturėtų tavęs jaudinti ta prasme, kad Ananda atvyksta, o tu dar nepasiruošęs su juo susitikti. Ananda, Henri, tai ne tik dieviškos Išminties dalelė, nužengusi į žemę, į žmogaus kūną, tai ir dieviško Gerumo dalis, įsikūnijusi čia vien norėdama atpalaiduoti stipriai užveržtus žmogiškos meilės raiščius.

Bien plus que des documents.

Devyniasdešimt devyniais atvejais iš šimto tai, ką žmonės vadina meile, iš tikrųjų tėra tik jų prietarai, įsikaltos nuomonės ar jų savimeilė. Bendraudamas su žmogumi, Ananda jam atskleidžia netikėtus jo aistrų siurprizus. Žmogus galvoja, kad eina ištikimybės ir gailestingumo keliu, kad ieško būdų išsilaisvinti ir savo ištikimybe suteikia žmonėms pagalbą, o iš tikrųjų jo sutiktieji ne tik nepailsi jo ramybės ir džiaugsmo atmosferoje, bet nuo jo ištikimybės kenčia viskas, prie ko jis prisiliečia.

Kam iš viso reikalinga tokia ištikimybė?

MANO PASAULĖŽIŪRA Redagavo Dr. Juozas Prunskis

Kelias į Mokytoją, kaip į kiekvieną aukštesnę sąmonę, eina per nuoširdų vienijimąsi su žmonėmis. Su tokia ištikimybe, kai žmogus leis mirti jį šaukusiai ir jo pagalbos stigusiai būtybei vien todėl, kad jis pats buvo užimtas kažkokiais savo reikalais ir laukė, kol jame pačiame kažkas pagaliau subręs ir bus viduje paruošta, — jis negalės atlikti uždavinio, dėl kurio ištisas pagalbininkų būrys ieškojo ir laukė momento jam tą uždavinį patikėti.

Ir čia atsitinka taip, kad dvasiniame pasaulyje paruoštas darbas negali tapti veiksmu žemėje. Tavo Amžino Gyvenimo knygoje, Henri, yra įvairų puslapių.

prarasti procentą kūno riebalų

Bet joje nėra džiaugsmo puslapių, kaip jo nėra ir šiame tavo įsikūnijime, o tu šį kartą kaip tik ir atėjai į žemę mokytis džiaugsmo, ir šiai likimo pamokai tau buvo duoti tūkstančiai dingsčių bei atvejų.

Tavo motina, paklusni išrinktoji, garbės, jėgos ir tyrumo kupina moteris, nuo pat vaikystės supo tave džiaugsmu ir meile, o tu visą gyvenimą į tai teatsakei reiklumu, melancholija ir egoizmu. Tik dabar, po tų sunkumų ir baisybių, į kurias patekai Konstantinopolyje, kai pats akis į akį susidūrei su tamsos jėga, tu supratai žmogaus kelių žemėje siaubą ir didybę ir tavo srūvanti krauju širdis atsivėrė motinai, mano varpelis nepraras svorio visa savo gelme.

Visi žmonės, be išimties, pergyvena savo atgimimo akimirkas, ir kiekvienam iš jų gyvenimas ištiesia jo gyvybės ir mirties žiedą. Žmogus ima jį į ranką, įkvepia gyvybės aromato ir nusigręžia nuo jame jau atgyvenusių dalių smarvės ir pūlių, o kaip tai atsitinka — kiekvienam skirtingai, savotiškai, individualiai ir nepakartojamai. Poryt čia atvyks tavo motina. Ją atveš Dorija, o kapitonas jai visokeriopai padės.

Kad kapitonas išvys iki šiol žavingą ir gražią tavo motiną? Gal čia kaltas vienas jaunystės prisiminimas. Vieną kartą aš parnešiau Londono mėnesinį skelbimų laikraštį, susukęs į jį motinos man lieptas nupirkti gėles. Motina išvyniojo gėles ir su jai būdingu tvarkingumu ėmė lyginti laikraštį mano varpelis nepraras svorio jį sulankstydama.

Pirmame puslapyje stambiomis raidėmis buvo atspausdintas skelbimas, kad lordas Samuelis Retedlis, baronas Obersvoudas, praneša savo sūnaus Ričardo Retedlio žmonai apie jos vardu paliktą stambų kapitalą; kad jeigu per dvejus metus žmona nepareikalaus iš banko šio kapitalo, jis bus pervestas saugoti jos broliui iki pat jo mirties.

  • Geriausia įprasta prarasti kūno riebalus
  • 12 skyrius Sirijus
  • MANO PASAULĖŽIŪRA Redagavo Dr. Juozas Prunskis
  • Įstrižas riebalų praradimas
  • Laimingų Naujųjų metų sveikinimų rankomis. Laimingų Naujųjų metų
  • Prarasti centrinio kūno riebalai
  • Mitai apie medinius žaislus: sunkūs, brangūs, senamadiški.

Nieko daugiau neprisimenu, bet mama apalpo, vienintelį kartą gyvenime, ir pasveiko gan sunkiai, net dvi savaites prasirgusi. Kai aš Konstantinopolyje išgirdau Retedlio pavardę — tarsi gyvatė būtų mane įkandusi.

Bet po to, palyginęs aukštą visuomeninę kapitono padėtį ir tą skurdą, kuriame gyvenome mes, aš nusiraminau dėl bet kokios galimybės Cecilijai Obersvoud giminiuotis su Anglijos lordais. Nemažai pasaulyje pasitaiko panašių pavardžių.

Bet dabar aš taip stipriai mano varpelis nepraras svorio motinos ramybę, taip norėčiau padėti jai išvengti visokio jaudinimosi, kad net būdamas įsitikinęs, jog jie nepažįstami, norėčiau, kad mano motina ne tik neišgirstų jo pavardės, bet ir nepamatytų jo paties. Ką reiškia jos apalpimas, kokius jausmus joje iššaukė tavo laikraštis, ką ji perskaitė tarp skelbimo eilučių — tavęs neturi liesti, jeigu ji pati tau nieko nepasakė. Ir savo tikrąją meilę, savo tikrąją pagarbą motinai gali išreikšti tik pagarbiu tylėjimu apie tau nežinomus jos gyvenimo puslapius.

Jeigu tu iš tikrųjų myli motiną, tai vienintelė tavo gyvenimo pamoka, vienintelė pagalba jai — visiška ramybė ir tikėjimas didžia motinos garbe. Lauk jos atvykimo čia kaip paties didžiausio jos ir tavo džiaugsmo. Lauk ne tuščiai leisdamas laiką įvairiems isteriškiems išpuoliams, o veik taip, lyg šalia savęs jaustum patį brangiausią savo draugo ir Mokytojo Anandos šešėlį.

Ir tai dar ne viskas — galbūt ir kitoje vietoje aš būčiau galėjęs jas išsiaiškinti, bet tik Jūsų meilės atmosferoje aš galėjau rasti savyje ramybę, paklusnumą ir meilę, kad manyje ramiai ir darniai pradėtų augti pasitikėjimo savimi jėgos.

Iš Jūsų liejasi toks gerumas, tokia galia, mano varpelis nepraras svorio tyra užuojauta, kurioje nėra jokio smerkimo, — Henris puolė ant kelių, priglusdamas prie Florentiečio rankos. Aš tik ką tau sakiau, kad čia atvažiuos tavo motina. Ar atvažiuos kartu su ja kapitonas ir kuo jis tau bus čia atvykęs, apie tai tu mano varpelis nepraras svorio sužinosi.

Jeigu tu įdėmiai skaitei mano laišką, tai aš jame tau sakiau, kad saugotum savo motiną, nes ji — visų tavo materialinių gėrybių, kurias tu taip vertini, garantija. Tu ne taip supratai mano žodžius, bet artimiausiu metu suprasi.

Eik dabar pas Alisą ir toliau tęsk pamokas su savo mokinėmis. Spustelk dabar gamtos mokslus žinodamas, kad Nal bus labai reikalinga fizika. Eik, pamiršk savo reikalus ir galvok tik apie būsimą darbą, laikydamas jį šią akimirką pačiu svarbiausiu. Henris nuėjo namo ir stengėsi nuraminti viduje siautusią klausimų jūrą, bet, išvydęs Alisą, nuo jos ramaus, gilaus žvilgsnio, tarsi skaičiusio jame jo vidinę disharmoniją, iškart susigėdo… Ramus kaimo gyvenimas, kuriuo Tendlis tas dienas gyveno, vos įvažiavus į Londoną iš karto baigėsi.

Atsisveikinęs su Tendliu, kapitonas atvežė Doriją prie Henrio namų ir neryžtingai prieš ją stovėdamas paklausė: — Ar labai nelaiku vaikai numeta svorio mano vizitas, jeigu aš kartu su Jumis užeičiau pas misis Obersvoud?

Leiskite man ją paruošti. Jeigu Jūs paliksite man savo adresą, aš Jums pranešiu, kaip man sekasi, o taip pat kaip ir kada mes susitiksime. Nepaisant labai ryžtingo Dorijos tono, kapitonui, matyt, buvo labai sunku patikėti jos teisumu. Jo veide šmėsčiojo tai nepasitikėjimas, tai nepasitenkinimas savo neryžtingumu.

Squaw slėnyje neturėjau pakankamai patirties, Insbruke nejutau nei rankų, nei kojų

Aišku, jeigu veikčiau aš pati, — nusišypsojo Dorija, — vien savo supratimu, tai tikriausiai nesugebėčiau atlikti man duoto pavedimo, bet aš jai vežu lordo Benedikto laišką, be to, aš stipriai laikausi to nematomo ryšio, kurį mūsų didis draugas kaip nenutrūkstančią mintį apie jį lieja į sąmones tų laimingųjų, kuriems duoda savo pavedimus.

Todėl Jūs galite būti ramus. Aš iš visų jėgų mintimis laikausi už jo didžios rankos ir veikiu taip, lyg jis būtų mano varpelis nepraras svorio manęs.

O Jūsų dalyvavimas man pavestame darbe apsiriboja pagalba man, vykstant iš Londono į kaimą. Jeigu mes abu neteksite menopauzės riebalų niekuo nepažeisti besąlygiško paklusnumo įsakymo, tai kiekvienam iš mūsų reikia kaip galima rūpestingiau ir įdėmiau atlikti savą pavedimo dalį, bet nepasiduoti asmeniniams polėkiams ir įspūdžiams.

Šis pokalbis vyko ant purvinų ir nešvarių laiptų, kuriais abu pašnekovai lipo į Henrio butą. Jeigu Dorija buvo žvali, lengvai lipo laiptas po laipto, tai kapitonas buvo niūrus ir liūdnas, jį krėtė pasibjaurėjimo ir kančios drebulys.

Aš manau, kad mes jau prie tikslo, bet jeigu Jus milžinas nustato riebalų nuostolius tikrųjų sujaudino herojiškas ledi Obersvoud gyvenimas, tai Jūs nepanorėsite jai suteikti papildomos širdgėlos priimti Jus čia.

Jeigu šis reikalas būtų toks paprastas, lordui Benediktui nebūtų reikėję įsikišti. Patikėkite, jo jėga padarys tą poslinkį, kurio niekas negalėjo padaryti per visą ledi Cecilijos gyvenimą. Aš Jums apie viską pranešiu. Be to, būtinai nakvosiu lordo Benedikto namuose mieste, ir jeigu Jūs labai norėsite sužinoti apie šią dieną, Jūs galite vienuoliktą valandą užsukti pas mane ten ir aš Jums viską papasakosiu. Mano varpelis nepraras svorio su savo palydovu, Dorija pasibeldė į duris.

Jai tučtuojau atidarė mums jau pažįstama moteris skaisčiai baltu kyku. Apstulbinta jos grožio ir didžiulių mėlynų akių, Dorija taip sumišo, kad tik tylėdama žiūrėjo į ją.

12 skyrius

Žavingai nusišypsojusi, namų šeimininkė melodingu ir maloniu balsu tarė: — Jūs, ledi, tikriausiai paklydote, mano varpelis nepraras svorio toks pat buto numeris kaip mano yra ir name iš gatvės pusės, ir kartais, sumaišę namo numerį, žmonės pataiko pas mane. Jums reikia nulipti žemyn ir pasukti už kampo. Atsipeikėjusi Dorija su nuostaba klausėsi Alisos balso — tokio pat jauno ir minkšto. Juk prieš mane ledi Cecilija Obersvoud?

Išgirdusi nustebusį teigiamą atsakymą, Dorija tęsė: — Aš atvežiau Jums laišką ir man įsakyta pasakyti Jums, kad Jūs prisimintumėte žodžius, ištartus Jums vieną kartą Anandos dėdės per Henrio ligą Vienoje. Šį laišką Jums siunčia tas, kurį Jūs vadinate Didžiąja Ranka. Prieš Doriją stovinti smulkutė moteris sumišo ir nedrąsiai ištiesė ranką paimti jai duodamą laišką. Pasodinusi Doriją į fotelį prie stalo, savo raudonmedžiu ir inkrustacijomis iš perlamutro bei vėžlio aiškiai bylojusio apie geresnius laikus, pati atsisėdo iš kito stalo galo ir iš skaisčiai baltos prijuostės kišenės išsiėmė laišką.

Patarimai kuriant vasarišką puokštę

Pirmas žvilgsnis į laišką privertė ją šūktelėti, atsilošti į krėslo atramą visiškai išbalusiu veidu ir išmesti laišką iš rankų. Dorija akimirksniu atsidūrė greta jos, pakėlė laišką, davė pauostyti uostomosios druskos ir įtrynė smilkinius bei pakaušį skysčiu, gautu iš Florentiečio, perspėjusio, kad laiškas gali sukelti didžiulį Henrio motinos susijaudinimą. Po keleto minučių ledi Obersvoud sujudėjo ir sunkiai atsiduso.

Norėdama jai palengvinti, Dorija nuėmė kyką, kuris, jos nuomone, tik mano varpelis nepraras svorio galvą. Kaip ji nustebo, kai iš po kyko išslydo dvi storiausios kasos, išsaugojusios nuostabią pelenų spalvą.

Blyškus veidas užmerktomis akimis, be kyko, net ir žilų plaukų aureolės apjuostas, Dorijai pasirodė visai jaunas. Paruošusi vaistus, taip pat Florentiečio jai įduotus, Dorija dar kartą įtrynė moters smilkinius, pakaušį, kaktą ir ėmė laukti momento, kada galės jai sugirdyti mano varpelis nepraras svorio.

Ilgai laukti neteko. Ledi Obersvoud atsimerkė ir buvo priversta nuryti Dorijos vikriai paduotus vaistus. Tai buvo tik širdies spazmas, bet jeigu jis manęs nepribaigė, toliau aš į viską žiūrėsiu visiškai ramiai.

Jūsų brolis, kurį Jūs įsivaizdavote žymiu dainininku ir mokslininku, buvo, deja, pastorius, nepaisant visų jo norų ir gabumų.